Kaune su gidu Chaimu Bargmanu: apie spalvotąjį namą Viljampolėje, aštuonias sinagogas ir požymius, kaip atpažinti žydiškas parduotuves

Karolinos Savickytės nuotr. / Geto žydų policijos skyriaus pastatas

Kauno kraštas garsėjo kaip vienas pagrindinių hebrajiškos kultūros centrų Lietuvoje. Iš čia kilę daugybė garsių žydų tautybės veikėjų, pasižymėjusių meno, religijos, literatūros, muzikos, mokslo srityse. Tačiau šios bendruomenės gyvavimą nutraukė Holokaustas, amžiams paženklinęs žuvusių ir išgyvenusių žmonių likimus.

Tikėtina, jog pirmieji žydai Kauno apylinkėse apsigyveno dar XV amžiuje. Tiesa, pačiame mieste jiems įsikurti ilgą laiką draudė Rusijos caro valdžia, tad bendruomenė telkėsi gretimame Viljampolės miestelyje (Viljampolė prie Kauno prijungta 1919 m.).

Viljampolėje veikė garsioji Slabados ješiva, kuri mokinių sulaukdavo iš viso pasaulio. Čia dirbo garsūs rabinai: Natanas Cvi Finkelis, Ickachas Elchananas Spektorius, Izraelis Salanteris, Abraomas Grodzenskis.

1858 m. žydams leista statytis namus visose Kauno dalyse – ši data žymi bendruomenės augimo ir klestėjimo pradžią.

Su Kaunu susietos žydiškame ir lietuviškame kontekstuose svarbių asmenybių pavardės: pirmojo modernaus hebrajiško romano autoriaus Abraomo Mapu, menininko ir skulptoriaus Arbit Blato, kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio, Lietuvos estrados pradininko Danieliaus Dolskio, dainininkės Nechamos Lifšicaitės, teisininko ir politologo Aleksandro Štromo bei daugelio kitų.

Miesto gatvėmis pasivaikščiojome ir vietos žydų praeitį aptarėme su kauniečiu gidu Chaimu Bargmanu.

Karolinos Savickytės nuotr. / Gidu dirbantis kaunietis Chaimas Bargmanas. Ant jo marškinėlių esantis užrašas skelbia: „Aš myliu hebrajų kalbą“

Artimos ir lietuviškos istorijos

Nors kalbinamas istorikas yra žydų tautybės, tačiau jis neapsiriboja vien litvakų kultūros išmanymu ir daug dėmesio skiria lietuviškam palikimui: netgi mus su kolege juokais paegzaminavo deklamuodamas lietuvybės šauklio Maironio eiles.

„Reikia savo kraštą iki gelmių pažinti. Jau keletą dešimtmečių renku įdomias istorijas, aiškinuosi žmonių likimus. Pavyzdžiui, ar ką nors žinote apie Petrą Rolofą? Marytę Bižytę? Arba Petrą Skominą? Tai įstabūs veikėjai, kurių pavardžių dažnas lietuvis visai negirdėjęs! Trumpai papasakosiu.

Rolofas galėtų būti pavadintas naujausiųjų laikų knygnešiu: sena „Volga“ ir karučiais jis į lietuvių gyvenamas saleles Baltarusijoje, Suvalkų trikampyje, Kaliningrado srityje pervežė tonas lietuviškos spaudos. O kai valstybė atkūrė Nepriklausomybę, tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Gimė Kėdainiuose, bet ilgą laiką gyveno Kaune, kur ir mirė.

Skominas kilęs iš Ukmergės krašto, dirbo mokytoju. Sovietinės okupacijos metais jį ištrėmė į Sibirą: vietoj to, kad labiau apsirūpintų būtiniausiais daiktas, jis išsivežė knygas. Tremtyje tai pakėlė daugelio lietuvių dvasią: Skominas Tomske įkūrė pogrindžio biblioteką. Gaila, grįžimo į gimtinę taip ir nesulaukė, mirė Sibire. Ukmergėje gyveno jo sesuo, tačiau moters gyvos jau neberadau.

O Bižytės atvejis dar kitoks. Palikusi Lietuvoje dukrelę (ją, beje, puikiai šiandien pažįstu), išvyko į Rudnį užsidirbti. Sykį grįždama iš darbo pamatė dvi išsiblaškusias 3-4 metų mergaites, kurios nepastebėjo, kaip tiesiai į jas atvažiuoja sunkvežimis. Bižytei pavyko mergaites nustumti į šalį nuo pavojaus, tačiau pati susidūrimo neišvengė. Mirė vietoje. Kazachstane moteriai atminti stovi paminklas, Rudnyje jos garbei pavadintas bulvaras. Nors jos gimtuosiuose Veisiejuose yra Bižytės vardo gatvė, mano supratimu, šiai herojei iki šiol Lietuvoje trūksta pripažinimo“, – teigia Ch.Bargmanas.

Praeitį bylojantys miesto statiniai

Senamiestyje iki šiandien išlikę ganėtinai daug žydiškojo paveldo. Tiek žydų bendruomenės reikmėms tarnavusių pastatų, tiek žydų kilmės architektų kūrinių.

„Kur dabar įsikūrusi Pirmoji muzikos mokykla, seniau veikė žydų našlaičių prieglauda. Šiek tiek matosi ir keliakalbis užrašas. Atkreipkite dėmesį, kad šioje miesto dalyje visai nėra bažnyčių. O jeigu Senamiestyje nėra bažnyčių – tą patį galime taikyti ir Vilniui – tai reiškia, kad čia žydų kvartalas.

Tolėliau yra pastatas kurio antrasis aukštas dažytas baltai. Matote, kas ant pačios viršūnėlės? Dešimt Dievo įsakymų plokštėje, kurią parsinešė Mozė. Dekalogas, kitaip tariant. Jį dažnai galite pastebėti ir sinagogų viršutinėse dalyse. O būtent šiame name dar caro laikais įsteigta žydų senelių prieglauda – čia glausdavosi ligoti senjorai, neturėję jais pasirūpinti galėjusių artimųjų. Šią įstaigą uždarė turbūt 1940 m., tačiau kokie jos globotinių likimai – nežinau.“

Karolinos Savickytės nuotr. / Pastatas, kuriame kadaise veikė žydų našlaičių prieglauda; J. Gruodžio g. 25

Karolinos Savickytės nuotr. / Buvusi žydų senelių prieglauda; D.Poškos g. 23

Savanorių prospekto pradžioje stovi pilkšvas didelis gyvenamasis namas. Jo tulpių raštais margintas fasadas ir langų eilės, dekoruotos medžio drožinius primenančiomis juostomis, atspindi tuometinės Lietuvos propaguotą tautinį stilių.

„Tai fabriko „Ragutis“ gyvenamasis pastatas. Jį suprojektavo garsieji Mykolas Songaila ir Vladimiras Dubeneckis. Taip pat prie statybos prisidėjo architektas, menininkas Juozapas Levinsonas. Jis itin domėjosi Lietuvos kultūra ir ją puoselėjo.“

Karolinos Savickytės nuotr. / „Ragučio“ namas; Savanorių pr. 7

Ch.Bargmano pasiteiravome, ar su lietuviais dirbę ir Kaune gyvenę žydai mokėjo lietuvių kalbą.

„Dažniausiai mokėdavo, nors būdavo visaip. Pasakysiu, kaip tai atrodė mano šeimoje. Mama pasakodavo, jog senelis lietuviškai kalbėjo, tik gal ne visai be priekaištų. Pavyzdžiui, sakydavo ne „kiaušinis“, o „kaušinis“. Tuo tarpu močiutė lietuviškai prastokai suprasdavo. Namie su seneliu, be abejo, kalbėdavosi žydiškai, o jau turguje – lenkiškai. Lenkų kalba, apskritai, to meto Kaune buvo plačiai paplitusi.“

Sinagogos turi pavadinimus

Mieste išlikusios aštuonios sinagogos, tačiau pagal paskirtį veikia tik viena.

„Sinagogoms dažnai pavadinimai parenkami pagal dydį, tačiau, kaip ir krikščioniškoms bažnyčioms, joms suteikiami vardai. Tarkime, iš aštuonių Kaune esančių sinagogų veikia tik choralinė, kuri vadinama „Ohel Jaakov“, o tai reiškia „Jokūbo palapinė“. Vilniaus sinagoga irgi turi vardą.

Mes praeisime keletą buvusių sinagogų. Vieną Birštono gatvėje – šioje dabar veikia autoservisas. Kitą – Liudviko Zamenhofo gatvėje. Ten įsikūrusi įstaiga, konferencijų salė. O, beje, žinote apie Zamenhofą? Šis žydas vedė kaunietę Klarą Zilbernik, pats ne kartą lankėse Kaune. Jis buvo esperanto kalbos, kuri turėjo suvienyti pasaulį, kūrėjas.

 

Karolinos Savickytės nuotr. / Žydų sinagoga; Birštono g. 14

„Wikipedia“ nuotr. / Neviažskio sinagoga; L. Zamenhofo g. 7

Be to, kai senamiesčiuose matote nuožulnius pastatų kampus su juose įrengtais įėjimais – tai žydų bendruomenių buvimo ženklas. Tradiciškai žmogus lankydavosi parduotuvėje, kuri dirbo jo gatvėje, nes eiti kitur ne taip mandagu, nepagarbu. Tad prekybininkai šią problemą gudriai išsprendė: kai įėjimas toks, tai pirkėjų galėdavai sulaukti ir iš vienos, ir iš kitos pusės“, – paaiškina.

Karolinos Savickytės nuotr. / Įėjimas į namą iš kampinės pusės – žydų prekybininkų ženklas

(Iš)gyvenimas Kauno gete

Kiekvienos Lietuvos žydų bendruomenės likimą skaudžiai pažymėjo Holokausto laikotarpis. Vokiečių okupacijos metu steigti getai, į kuriuos žydai būdavo priverčiami išsikelti.

„Šis nuspalvintas  namas – žydų policijos skyrius, vadintas „vartų apsauga“. Teritoriją aplink užtvėrė spygliuota viela. Pastatas stovėjo geto viduje. Šalia jo dabar matote atminimo lentą, ant kurios parašyta: „Šioje vietoje 1941-1944 m. buvo Kauno geto vartai“. Tai nėra visiška teisybė.

Karolinos Savickytės nuotr. / Paminklas prie Kauno žydų geto policijos skyriaus pastato

Turėjo būti 1943 m., nes tais metais naciai Kauno getą sumažino. Atidarė visą eilę filialų. Ir ne vien Kauno vietovėse – net Kėdainiuose, Panevėžyje, Kaišiadoryse. Dalį gyventojų perkėlė ten. 1944 m. čia geto nebebuvo. Dėl to ir vartai stovėjo visai kitoje vietoje.“

Istorikas pažymi, kad lietuvių gretose atsirado žmonių, kurie, nepaisydami pavojaus, slapstė ir nuo mirties gelbėjo iš geto pabėgusius žydus, jų išneštus vaikus. Vienas tokių – prelatas Stanislovas Jokūbauskis.

Kartu su tuomet dar jaunu žydų kilmės vaikinu Judeliu Beilisu jis išsaugojo 22 kūdikių gyvybes. Po mirties S.Jokūbauskis ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos Žū­van­čių­jų gelbė­ji­mo kry­žiu­mi. Izraelyje jam suteiktas Pasaulio tautų teisuolio titulas, o vardas įrašytas „Jav Vashem“ muziejaus Garbės sienoje.

2002 m. Kauno šv. Petro ir Pauliaus arkikatedros bazilikos erdvėse S.Jokūbauskio atminimui atidengta memorialinė lenta.

Karolinos Savickytės nuotr. / Prelatui Stanislovui Jokūbauskiui skirti atminties ženklai.

Gavo darbo sertifikatus

Iš viso Kaune įrengti du getai – didysis ir mažasis. Iš didžiojo į mažąjį vedė tiltas virš Panerių gatvės. 

„Mano mama su šeima gyveno mažajame. Vieną dieną senelis, kuris buvo siuvėjas, su draugu grįžinėjo namo pro žydų savivaldybės pastatą. Staiga pastebėjo ten kažkokius neramumus ir įslinko pažiūrėti. Pasirodo, žydų amatininkams dalino darbo sertifikatus. Savivaldybės darbuotojas pamatė senelį ir sako: „O! Jūs irgi sąraše, pasiimkite!“ Išrašė, pasiėmė. Kur draugas nuėjo, tai nežinau, bet senelis grįžo namo.

Močiutė jau iš kitų girdėjo, kad vyras gavo kažkokį dokumentą. Grįžusi jo klausė: „Kaip manai, čia gerai ar blogai?“ Jis: „Ką aš žinau. Man pasiūlė, o aš paėmiau. Einam miegoti.“

Kitą rytą mažąjį getą apsupo vokiečių pajėgos. Jiems duotas įsakymas, kad visi gyventojai pereitų per tiltą į didijį getą. Bet ant tilto leido tik tas šeimas, kurios turėjo darbo sertifikatus. Kas neturėjo, gavo pasilikti. Atvarė autobusus. Ir visus pasilikusius susodino į mašinas. Nuvežė į IX fortą ir sušaudė. Taip seneliai ir mama tą kartą mirties išvengė.

Tačiau besikraustydami mažajame gete jie paliko visą iš miesto atsivežtą turtą. Daugiau nebeturėjo jokių daiktų, kuriuos būtų galėję su lietuviais mainyti į maistą. Gi oficialaus davinio ženkliai per mažai! Mano močiutė net išmoko kugelį iš bulvių lupenų kepti“, – pasakoja Ch.Bargmanas.

Karolinos Savickytės nuotr. / Kartais ir dabartinio Kauno gatvėse galima užtikti žydiškų užrašų

„Geras darbas“ gete

Vyras atskleidžia, jog šeimai ištverti šį nepaprastai sunkų laiką pavyko iš dalies dėl to, jog mama gavo gerą darbą. O „geras darbas“ gete, pasak istoriko, reiškė tokį, kuriame galėjai turėti tiesioginę prieigą prie bet kokios įmanomos rūšies maisto produktų.

„I-ajame forte vokiečių įgula įsirengė bulvių sandėlius. Didžiulius, nes kareivių daliniams daug reikėjo. Nesu tikras, ar šiuolaikinis jaunimas žino, bet kai bulves sandėliuoji žiemai, tai laikas nuo laiko jas būtina perrinkti. Supuvusias reikia išmesti, nes kitaip supus visos atsargos.

Tai mano mamai per stebuklą pavyko gauti perrinkinėtojos darbą. Kadangi jų šeima, kaip sakiau, siuvėjų, tai išradingai iš kitos palto pusės prisisiuvo slaptų kišenių. Į jas, kiek galėdavo, prisidėdavo bulvių. Ir taip, rizikuodama gyvybe, tas bulves pro šituos vartus pernešdavo šeimynai. Getas labai ilgas, tad dar kokias 40 minučių užtrukdavo, kol jį pereidavo ir pasiekdavo namus.   

O bulves žmonės laikydavo ne tik maistu, bet ir valiuta. Turėjai bulvių, galėjai jas išsikeisti į duoną ar pieną.

Kitas biznis, jei taip galima įvardinti, tai šlepečių siuvimas. Jie siūdavo šlepetes ir jas gerai pirko už duoną. Šeimos gyvenimas kiek pagerėjo. Ir taip porą metų, kol 1943 m. vasarą išvežė į Štuthofą.

Ch.Bargmanas primena, kad apie Štuthofą lietuviai daugiausia žino iš Balio Sruogos kūrinio „Dievų miškas“. Tačiau jis išskiria ir dar keletą svarbių knygų: Vladislovo Telksnio „Kamino šešėlyje“ bei Stasio Ylos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“.

„Moteris Štuthofe paliko, o vyrus išvežė į Dachau. Mano senelis iš motinos pusės taip ir negrįžo“, – atsidūsta.

Tėvų likimai ir didžioji selekcija

„Mano mamos vardas Gita, o tėvo – Elijas. Tėvo istorija irgi nepilka. Jis buvo kareivis, tarnavo kariuomenėje – tuo metu kariavo prieš vokiečius. Turėjo labai gerą vadą, su kuriuo puikiai sutardavo. Bet po karo abu pasimetė. Įdomu, kad po daugelio metų aš tą vadą jam Azerbaidžane suradau ir jie susitiko“, – apie šeimos išgyvenimus kalba vyras.

Pasak Ch.Bargmano, jo tėvas gerai išmanė karinę statybą ir mėgdavo sakyti, kad jei kas jam duotų 50 kareivių ir atitinkamų įrankių, pernakt sumeistrautų tiltą per Nemuną. Juo galėtų važiuoti net tankai.

Description: IMG_2192

Karolinos Savickytės nuotr. / Demokratų aikštė Kaune

„Taigi, tėvas kariavo fronte, tad Holokausto išvengė. O mamos šeimos adresas gete būdavo Mildos gatvė 7. Dabar tokia gatvė nebeegzistuoja, o jos vietoje pridygę naujos statybos namų.

Jeigu eisite iki geto pabaigos, pamatysi aikštę, vadintą Demokratų aikšte. Nuo vartų iki jos nepilnas pusvalandis pėsčiomis. Būtent ten 1941 m. spalio 28 d. vykdyta didžioji selekcija, kurios metu žmones rūšiavo: į dešinę – mirti, o į kairę – laikinai gyventi. Pakliuvusius į blogą pusę vežė į IX fortą. Sekantį rytą… sušaudė. Tokia tat daugelio litvakų lemtis“, – kalbą pabaigia Ch.Bargmanas.

Padėkojome istorikui už projektui skirtą dėmesį bei asmeninius pasakojimus ir nusprendėme pačios su kolege iki minėtosios vietos nueiti.

Šiandien šiame kvartale išsidėstę gyvenamieji namai, auga pasodintos pušys, šalimais veikia maisto prekių parduotuvė. Nors aplink nepastebėjome jokių žydų tragediją liudijančių atminties ženklų, viduje jutome tam tikrą nerimą, tuštumos ir netikrumo įspūdį. Panašu, jog skausmu alsuojančiai žemei dar prireiks daug laiko pagyti.

Spalio 29 d. žiauriai nužudyti beveik 10 tūkst. žydų tautybės kauniečių. Kai kurių mokslininkų teigimu, ši diena gali būti laikoma pati kruviniausia moderniosios Lietuvos istorijoje.